- išpuikėti
- išpuikė́ti vksm. Ji̇̀ labai̇̃ išpuikė́jo, nebesusi̇̀kalbam.
.
išpuikėti
Look at other dictionaries:
išpuikėti — intr. pasidaryti išdidžiam, išpuikti: Kodėl taip išpuikėjai – niekad pas mum nebeatvažiuoji? Jnšk. Nuo piršlių lankymo mergaitė išpuikėjo ir nei už vieno bernelio tekėti nebenorėjo LTsIV598. Kas ižpuikės o be vieros MP216. puikėti; įpuikėti;… … Dictionary of the Lithuanian Language
prapuikėti — intr. Ėr, Slm kiek išpuikti, išpuikėti: Mes sakom, gal ar prapuikėjo, kad neatėjo Pl. Prapuikėjo – nebenori sustikt Dbk. puikėti; įpuikėti; išpuikėti; prapuikėti … Dictionary of the Lithuanian Language
puikėti — puikėti, ėja, ėjo intr. 1. DŽ gražėti. 2. būti puikiam, išdidžiam: Tartum nėra kam puikėt, o, matai, vis tiek pučias Sb. puikėti; įpuikėti; išpuikėti; prapuikėti … Dictionary of the Lithuanian Language
įpuikėti — intr. pagražėti: Tuo kartu ir vietovės įpuikėtų, ir ūkinykai įturtėtų S.Dauk. puikėti; įpuikėti; išpuikėti; prapuikėti … Dictionary of the Lithuanian Language
